akcijoskuponai.lt Globalizacijos amžiuje verslo sandoriai seniai peržengė nacionalines ribas. Lietuvos verslininkai aktyviai investuoja užsienyje, perka kitose šalyse registruotų įmonių dalis, o užsienio kapitalas lygiai taip pat aktyviai dairosi galimybių Lietuvoje. Vienas dažniausių tokių tarpvalstybinių sandorių – užsienio juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) pirkimas-pardavimas. Iš pirmo žvilgsnio, tai gali atrodyti kaip standartinė pirkimo-pardavimo sutartis. Tačiau kai (arba tiksliau – jei) kyla ginčas, į paviršių iškyla fundamentalus klausimas: kurios valstybės teisė turėtų būti taikoma šiai sutarčiai ir pačiam akcijų perleidimo faktui?
Atsakymas į šį klausimą yra kritiškai svarbus. Nuo jo priklauso, ar sandoris apskritai galioja, kokios yra šalių teisės ir pareigos, kokia tvarka turi būti vykdomas akcijų perleidimas ir kokios pasekmės kyla sutarties neįvykdžius. Šiame straipsnyje mes giliai pasinersime į sudėtingą tarptautinės privatinės teisės labirintą, nagrinėdami, kokia teisė taikytina užsienio juridinių asmenų akcijų perleidimo sutartims, ypač kai byla nagrinėjama Lietuvos teismuose.
Problemos Esmė: Dvi Teisės Viename Sandoryje
Pagrindinė klaida, kurią daro daugelis, vertindami akcijų perleidimo sandorį – tai jo suvokimas kaip vientiso, nedalomo akto. Realybėje toks sandoris turi mažiausiai du esminius teisinius sluoksnius, kuriems gali būti taikoma skirtingų valstybių teisė:
- Prievolinis-sutartinis lygmuo (Lex Contractus): Tai pati akcijų pirkimo-pardavimo sutartis. Ji nustato šalių tarpusavio santykius: kainą, atsiskaitymo tvarką, pardavėjo teikiamus patvirtinimus ir garantijas (pvz., kad įmonė neturi paslėptų skolų, kad akcijos nėra įkeistos), atsakomybę už sutarties pažeidimą, konfidencialumo sąlygas ir pan.
- Daiktinis-korporatyvinis lygmuo (Lex Societatis): Tai pats akcijų, kaip nuosavybės teisės objekto, perleidimo faktas. Šis lygmuo atsako į klausimus: kas apskritai yra „akcija” pagal tos įmonės teisę? Kokia tvarka ji turi būti perleista (pvz., ar reikalingas notaro patvirtinimas, ar užtenka paprasto įrašo akcininkų knygoje)? Ar egzistuoja perleidimo ribojimai (pvz., kitų akcininkų pirmenybės teisė)? Kas ir nuo kurio momento laikomas teisėtu akcininku?
Problemos kyla tada, kai šiuos du lygmenis bandoma sureguliuoti viena teise arba, dar blogiau, kai šalys nepagalvoja apie taikytiną teisę apskritai. Įsivaizduokime situaciją: Lietuvos įmonė A perka Vokietijos įmonės B akcijas iš Kipro įmonės C. Sutartį jie pasirašo Vilniuje, joje nurodydami, kad taikoma Lietuvos teisė. Pagal Lietuvos teisę, tokiai sutarčiai užtektų rašytinės formos. Tačiau Vokietijos teisė (kaip lex societatis Vokietijos įmonei) gali reikalauti, kad bet koks akcijų perleidimas būtų patvirtintas notaro. Kyla klausimas: ar sandoris galioja?
Sutartinis Lygmuo: „Roma I“ Reglamentas ir Valios Autonomija
Kai kalbame apie sutartims taikytiną teisę Europos Sąjungos kontekste (o Lietuvos teismai yra ES teisinės erdvės dalis), pagrindinis teisės aktas yra 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Reglamentas „Roma I“).
H3: Teisės Pasirinkimo Laisvė (Valios Autonomija)
„Roma I“ reglamento pamatas – šalių valios autonomijos principas (Reglamento 3 straipsnis). Tai reiškia, kad sutarties šalys (pardavėjas ir pirkėjas) turi beveik absoliučią laisvę pačios pasirinkti, kurios valstybės teisė bus taikoma jų sutarčiai. Jos gali pasirinkti Lietuvos teisę, Vokietijos teisę, Anglijos teisę ar bet kurios kitos šalies teisę, net jei ta šalis neturi jokio tiesioginio ryšio su sandoriu.
Rekomendacija: Visada, visada ir visada akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje aiškiai įvardinkite taikytiną teisę. Tai yra svarbiausia ginčų prevencijos priemonė. Pasirinkdami teisę, šalys iš karto susitaria dėl taisyklių, pagal kurias bus vertinamas sutarties vykdymas, aiškinimas ir pažeidimo pasekmės.
Dažnai šalys renkasi joms geriausiai pažįstamą teisę (pvz., Lietuvos pirkėjas sieks taikyti Lietuvos teisę) arba neutralią, bet verslo ginčams gerai pritaikytą teisę (pvz., Šveicarijos ar Anglijos).
H3: Kas Nutinka, Jei Teisė Nepasirinkta?
Didžiausios problemos kyla tada, kai šalys sutartyje taikytinos teisės nenurodo. Tokiu atveju „Roma I“ reglamentas (4 straipsnis) nustato specialias kolizines normas (taisykles, kurios nurodo taikytiną teisę).
Bendroji taisyklė paslaugų sutartims – taikoma paslaugos teikėjo nuolatinės gyvenamosios vietos teisė. Prekių pardavimo atveju – pardavėjo nuolatinės gyvenamosios vietos teisė. Tačiau akcijos (vertybiniai popieriai) nėra nei tipinė prekė, nei paslauga.
„Roma I“ reglamentas neturi specialios tiesioginės taisyklės akcijų perleidimui. Teismų praktika ir teisės doktrina šiuo klausimu nėra vieninga. Kai kurie teismai linkę taikyti pardavėjo nuolatinės gyvenamosios vietos teisę. Kiti bando taikyti vadinamąjį „charakteringos prievolės“ principą. Tačiau vis dažniau įsitvirtina pozicija, kad jei teisė nepasirinkta, sutartiniams santykiams turėtų būti taikoma… lex societatis. Argumentas – akcijų perleidimo sutartis yra labiausiai susijusi su ta teise, kuri reguliuoja patį perleidimo objektą (akcijas) ir subjektą (įmonę).
Taigi, net jei šalys ir nepasirenka teisės, tikėtina, kad teismas vis tiek atsigręš į užsienio įmonės registracijos vietos teisę.
Korporatyvinis Lygmuo: Visa Griaunanti Lex Societatis Galia
Net jei šalys sėkmingai susitarė dėl sutarties teisės (pvz., pasirinko Lietuvos teisę), jos negali ignoruoti antrojo, ir dažnai svarbesnio, lygmens – lex societatis. Tai lotyniškas terminas, reiškiantis „įmonės teisę“ arba „įstatymą, taikomą bendrovei“.
Lex societatis – tai valstybės, kurioje juridinis asmuo yra įsteigtas (registruotas), teisė.
Būtent lex societatis, ir jokia kita teisė, reguliuoja visus vidinius įmonės steigimo, valdymo, pabaigos ir, svarbiausia, kapitalo klausimus. Lietuvos teismai, vadovaudamiesi tiek Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso (CK 1.28 str.), tiek tarptautiniais principais, pripažįsta, kad užsienio juridinio asmens teisiniam veiksnumui ir statusui taikoma jo įsteigimo vietos teisė.
Ką tai reiškia akcijų perleidimo kontekste?
- Akcijos prigimtis: Būtent lex societatis nustato, kas yra tos įmonės akcija, ar ji materializuota (popierinis dokumentas), ar dematerializuota (įrašas sąskaitose), ar tai akcija, ar dalis (kaip UAB), ar pajus (kaip kooperatyve).
- Perleidimo forma (Forma): Tai pati opiausia vieta. Jei užsienio šalies (pvz., Vokietijos, Austrijos, dalinai Latvijos) įstatymai reikalauja, kad akcijų (dalių) perleidimo sandoris būtų notarinės formos, tai šio reikalavimo privaloma laikytis. Joks šalių susitarimas taikyti Lietuvos teisę (kuri UAB dalims notarinės formos nereikalauja, išskyrus tam tikras išimtis) neatleis jų nuo lex societatis nustatytos privalomos formos. Jei forma nebus išlaikyta, sandoris pagal lex societatis bus laikomas niekiniu.
- Perleidimo ribojimai: Lex societatis nustato, ar kiti akcininkai turi pirmenybės teisę įsigyti parduodamas akcijas, ar reikalingas įmonės valdymo organų (pvz., valdybos) sutikimas perleidimui, ar akcijos apskritai gali būti laisvai perleidžiamos.
- Nuosavybės perėjimo momentas: Lex societatis apibrėžia, kada pirkėjas tampa teisėtu akcininku – ar nuo sutarties pasirašymo, ar nuo pinigų sumokėjimo, ar tik nuo momento, kai jis įregistruojamas vidiniame įmonės akcininkų registre.
Kai Teisės Susikerta: Lietuvos Teismų Praktikos Kontūrai
Įsivaizduokime bylą Lietuvos teisme. Pirkėjas (lietuvis) sumokėjo pinigus, bet pardavėjas (užsienietis) neperdavė jam užsienio įmonės akcijų. Sutartyje buvo pasirinkta Lietuvos teisė. Pirkėjas prašo teismo pripažinti jam nuosavybės teises į akcijas.
Ką darys Lietuvos teismas? Jis atliks dviejų pakopų analizę:
- Sutarties galiojimas (pagal Lex Contractus): Pirmiausia, teismas įvertins pačią sutartį pagal šalių pasirinktą teisę (šiuo atveju – Lietuvos). Ar sutartis tinkamai sudaryta? Ar nepažeisti Lietuvos teisės principai? Ar pardavėjas pažeidė sutartinę pareigą bendradarbiauti ir perduoti akcijas? Jei taip, teismas gali priteisti pirkėjui nuostolius, baudas, delspinigius, numatytus sutartyje.
- Nuosavybės perėjimo galimybė (pagal Lex Societatis): Tačiau kai kalba pakryps apie patį nuosavybės teisės pripažinimą, teismas privalės sustoti ir pasakyti: „Stop. Objektas yra užsienio įmonės akcijos. Turiu patikrinti, ką apie tai sako tos įmonės registracijos vietos teisė (lex societatis).”
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) savo praktikoje ne kartą yra pabrėžęs šį atskyrimą. Teismai pripažįsta, kad nors sutarties prievoliniams aspektams taikomas „Roma I“ reglamentas (ir šalių pasirinkta teisė), tačiau daiktiniams teisiniams santykiams, susijusiems su akcijų nuosavybe ir jos perleidimu, turi būti taikoma lex societatis.
Jei pavyzdyje minimos Vokietijos įmonės akcijų perleidimui Vokietijos teisė reikalauja notarinės formos, o šalys jos nesilaikė, Lietuvos teismas, nors ir pripažindamas sutarties galiojimą (kaip įsipareigojimo parduoti), negilės pripažinti pirkėjui nuosavybės teisių į akcijas. Toks sandoris daiktiniu požiūriu bus laikomas nesukūrusiu teisinių pasekmių. Pirkėjas galės reikalauti tik piniginės kompensacijos (nuostolių) iš pardavėjo, bet ne pačių akcijų.
Tai ypač aktualu ir kalbant apie akcijų areštą ar laikinąsias apsaugos priemones. Lietuvos teismas gali taikyti laikinąsias priemones Lietuvoje esančiam turtui. Tačiau areštuoti akcijas užsienio įmonėje yra itin sudėtinga. Nors teismas gali įpareigoti Lietuvos jurisdikcijoje esantį pardavėją neperleisti tų akcijų, realus arešto įforminimas turės vykti pagal lex societatis – per tos šalies registrus ar teismus, kadangi tik ta šalis turi jurisdikciją „valdyti” savo pačios sukurtą juridinį asmenį.
Praktiniai Patarimai Prieš Perkant Užsienio Įmonės Akcijas
Siekiant išvengti brangiai kainuojančių klaidų, prieš pasirašant bet kokią užsienio įmonės akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, būtina atlikti namų darbus. Neapsiribokite vien finansiniu ar verslo patikrinimu (due diligence); būtinas ir teisinis patikrinimas būtent taikytinos teisės aspektu.
H3: Būtiniausių Veiksmų Kontrolinis Sąrašas (Checklist)
- Išsiaiškinkite Lex Societatis: Pirmas ir svarbiausias žingsnis – pasitelkti tos šalies, kurioje registruota perkama įmonė, teisininkus. Jūs privalote žinoti atsakymus į šiuos klausimus:
- Kokia yra privaloma akcijų perleidimo forma (paprasta rašytinė, notarinė, speciali registro forma)?
- Ar egzistuoja pirmenybės teisės (pre-emption rights) kitiems akcininkams? Jei taip, kokia jų įgyvendinimo tvarka?
- Ar reikalingas valdybos, stebėtojų tarybos ar visuotinio akcininkų susirinkimo sutikimas sandoriui?
- Kaip ir kada įforminamas nuosavybės perėjimas (pvz., įrašas akcininkų knygoje (register of members), pranešimas įmonių registrui)?
- Ar yra kokių nors ribojimų pirkėjui (pvz., draudimai tam tikrų šalių rezidentams įsigyti akcijų strateginiuose sektoriuose)?
- Aiškiai Pasirinkite Sutarties Teisę (Lex Contractus): Sutartyje būtinai įrašykite nuostatą dėl taikytinos teisės (pvz., „Šiai sutarčiai ir iš jos kylantiems santykiams taikoma Lietuvos Respublikos teisė“). Tai suteiks aiškumo dėl sutarties vykdymo ir atsakomybės.
- Suderinkite Lex Contractus ir Lex Societatis: Čia ir slypi visas menas. Jūsų sutartis, parengta pagal pasirinktą teisę (pvz., Lietuvos), turi apimti mechanizmus, kurie užtikrintų lex societatis reikalavimų įvykdymą. Pavyzdys: Jei perkate Kipro įmonės akcijas ir Kipro teisė (lex societatis) reikalauja specialios perdavimo priemonės (Instrument of Transfer) pasirašymo ir registravimo, jūsų pirkimo-pardavimo sutartyje (kuriai taikoma, tarkim, Lietuvos teisė) turi būti aiškiai numatyta pardavėjo pareiga pasirašyti šį dokumentą ir atlikti visus registracijos veiksmus. Pinigų sumokėjimą galima „pakabinti” depozitinėje (escrow) sąskaitoje, kol nebus įvykdyti lex societatis reikalavimai.
- Apgalvokite Ginčų Sprendimo Vietą: Be taikytinos teisės, svarbu susitarti ir dėl ginčų sprendimo mechanizmo. Ar tai bus konkretus Lietuvos teismas? O gal arbitražas (pvz., Vilniaus komercinio arbitražo teismas)? Arbitražas dažnai yra lankstesnis ir greitesnis variantas tarpvalstybiniuose ginčuose, be to, arbitražo sprendimus lengviau pripažinti ir vykdyti užsienyje nei nacionalinių teismų sprendimus.
Išvados
Užsienio juridinio asmens akcijų perleidimas – tai sudėtingas teisinis veiksmas, balansuojantis ties dviejų (o kartais ir daugiau) teisinių sistemų riba. Nors šalys turi plačią laisvę pasirinkti savo sutarties teisę (lex contractus), jos niekada negali ignoruoti imperatyvių įmonės registracijos vietos teisės (lex societatis) reikalavimų.
Lietuvos teismai, nagrinėdami tokius ginčus, griežtai atskiria prievolinius (sutartinius) santykius nuo daiktinių (nuosavybės perleidimo) santykių. Neteisingas lex societatis normų įvertinimas ar ignoravimas dažniausiai reiškia viena – pirkėjas, net ir sumokėjęs visą kainą, gali būti nepripažintas teisėtu akcininku, o jo sandoris – niekiniu. Todėl investicija į kvalifikuotą teisinę pagalbą, apimančią abiejų jurisdikcijų (tiek sutarties, tiek įmonės) išmanymą, yra ne prabanga, o būtinybė sėkmingam tarptautiniam sandoriui.
